Jeigu norite gauti detalesnės informacijos Jums rūpimu klausimu, užpildykite formą apačioje ir artimiausiu metu su Jumis susisieksime:
Mums visiems patinka lankytis prekybos centruose, siūlančiuose produktų gausą ir įvairovę iš viso pasaulio visus metus.
Visgi norint skanauti persikus, arbūzus ir melionus ne sezono metu, šie produktai greičiausiai turi nukeliauti tūkstančius kilometrų. Juos gabenant išskiriamas ne vienas kilogramas šiltnamio efektą sukeliančių dujų, o viso derliaus nuėmimo ir gabenimo į lentynas proceso metu sunaudojama daug energijos laikyti, pakuoti ir šaldyti produktus, kol jie pasiekia pardavimo vietą.
Produktas savo kilmės šalyje netgi gali būti paženklintas kaip ekologiškas. Tačiau įveikus tiek kilometrų ir sunaudojus tiek energijos, ar šiuos produktus tikrai galima laikyti nežalojančiais aplinkos?
Pasak Tradecorp tyrimų ir plėtros vadovės Camilos Levy, kuri specializuojasi aplinkos vadybos srityje ir turi atogrąžų žemės ūkio ir maisto išteklių bei projektų valdymo magistro laipsnį, produktas, kuris laikomas tvariu, pasižymi specifinėmis savybėmis: jis turi būti „ekologiškas, ekonomiškai perspektyvus, socialiai teisingas ir kultūriškai įvairus. Ekonominis veiksnys yra neatsiejama lygties dalis, kaip ir socialinis aspektas. Nepakanka sutelkti dėmesį tik į aplinkos ir kultūros veiksnius.“
Savo ruožtu Jungtinių Tautų maisto ir žemės ūkio organizacija (FAO), remdamasi „Mitybos ir tvarumo gairėmis“, teigia, kad „tvari mityba yra tokia mityba, kurios poveikis aplinkai yra nedidelis ir kuri prisideda prie maisto ir mitybos saugumo bei sveiko gyvenimo dabartinėms ir būsimoms kartoms. Siekiant tvarios mitybos saugoma ir gerbiama biologinė įvairovė ir ekosistemos, tvari mityba turi būti kultūriškai priimtina, prieinama, ekonomiškai teisinga ir įperkama; joje turi būti reikiamų maistinių medžiagų; ji turi būti saugi ir sveika; joje optimizuojami gamtos ir žmogiškieji ištekliai.
Kitaip tariant, siekiant tvaraus maisto ir mitybos, atsižvelgiama ne tik į naudą vartotojui, bet ir į naudą planetai. FAO rengia virtinę rekomendacijų, kuriose siūlo laikytis daržovių pagrindo mitybos, sutelkti dėmesį į vietos, sezoninius produktus, mažinti maisto švaistymą, vartoti žuvį iš tausojančių išteklių ir mažinti vartojamos raudonos bei perdirbtos mėsos, smarkiai perdirbto maisto ir saldintų gėrimų kiekį.
Europos maisto informacijos taryba (EUFIC) yra ne pelno siekianti organizacija, įkurta 1995 metais. Jos tikslas – teikti mokslu pagrįstą informaciją, kuri įkvėptų ir įgalintų rinktis sveikesnį ir tvaresnį maistą bei gyvenimo būdą.
2020 metų rugsėjo mėnesį paskelbtame tyrime EUFIC išanalizavo sezoninių vaisių ir daržovių valgymo poveikį, taip pat produktų vartojimo ne sezono metu bei produktų iš kitų žemynų ir platumų vartojimo pasekmes.
Vietos produkcijos vartojimas sumažina anglies dioksido pėdsaką ir šiltnamio efektą sukeliančių dujų emisiją. Apskaičiuodami anglies dioksido pėdsaką, EUFIC nurodyti mokslininkai nustatė, kad pasaulinė maisto sistema išskiria vidutiniškai apie 26 proc. pasaulio šiltnamio efektą sukeliančių dujų.
Visgi šie tyrėjai toli gražu nepasmerkė produktų iš užsienio vartojimo, tačiau atsižvelgė ir į tai, kad pasaulinė paklausa padėjo paskatinti pasaulinės maisto rinkos plėtrą ir suteikė galimybę visus metus mėgautis įvairesne, nuoseklesne vaisių ir daržovių pasiūla. Tai buvo ypač naudinga šalyse, kuriose gamybos sezonas yra trumpas, nes jų gyventojams suteikia įvairios, subalansuotos mitybos galimybę visus metus.
Taip pat 2013 metų straipsnyje „Sezoniškumas ir mitybos reikalavimai: ar sezoninio maisto valgymas prisidės prie sveikatos ir aplinkos tvarumo?“ Kembridžo universiteto mokslininkai, analizuodami vietos sezoninių produktų vartojimą, atsižvelgė į kitus kriterijus. Jie įvedė „visuotinio sezoniškumo“ sąvoką (t.y., kai produktai užauginami natūralaus auginimo sezono metu, bet suvartojami kitose pasaulio vietose), lyginant ją su „vietos sezoniškumo“ (t.y., kai produktai užauginami natūralaus auginimo sezono metu ir suvartojamas toje pačioje klimato zonoje) sąvoka.
Šių tyrinėtojų nuomone, pasaulinis sezoniškumas leidžia vartotojams visame pasaulyje mėgautis įvairiais šviežiais produktais visus metus bei gauti šių produktų suteikiamos maistinės naudos. Be to, jie abejoja, ar vien vietinė gamyba yra naudingesnė aplinkai, nes tai priklauso nuo naudojamų gamybos sistemų.
Kita vertus, mokslininkai siūlo mažinti mėsos vartojimą, nes tai naudinga ir sveikai mitybai bei tausoja aplinką.
Vienas iš raktų į šias diskusijas yra maisto produktų maistinė vertė. Visgi šiuo klausimu esama prieštaringų nuomonių.
Viena vertus, pasak Kalifornijos universiteto Berklyje studentų aplinkos išteklių centro mokslininkės Ellie Pumpkin, „vienas iš pagrindinių [vietos, sezoninių produktų valgymo] privalumų yra didesnė maistinė vertė“. Mokslininkė savo teiginį grindžia tuo, kad „gabenant produktus dideliais atstumais, jie nuskinami dar nesubrendę ir apdorojami pesticidais ar kitais konservantais, kad nesugestų transportavimo metu“, ir daro išvadą, kad tokie produktai praranda savo maistinę vertę.
Visgi EUFIC mokslininkų grupė mano, kad maistinių medžiagų praradimas yra nereikšmingas, palyginti su pasauliniu teigiamu poveikiu sveikatai. „Nors sandėliavimas ir transportavimas yra susiję su kai kurių mikroelementų kiekio sumažėjimu, nuostoliai vis dar yra minimalūs, kalbant apie bendrą naudą sveikatai, lyginant su mityba, kurioje visai nėra vaisių ir daržovių.“
Kitaip tariant, vietos, sezoninė produkcija padeda sumažinti anglies dioksido pėdsaką ir šiltnamio efektą sukeliančių dujų išmetimą. Tačiau dėl pasaulinės gamybos didelė planetos dalis turi prieigą prie sveikos ir įvairios mitybos, kurios kitu atveju nebūtų. Svarbiausia – kaip tai dažnai būna – rasti tinkamą pusiausvyrą.
TradeCorp © 2014 | Naudojimosi Taisyklės | Privatumo ir duomenų apsaugos politika | Slapukai Politika | powered by: RightClick.pt
